Tomas S. Butkus | Antiesė: „Transvestitas kaip partitūra“ (2005)



Transvestitas kaip partitūra

todėl, kad visai kas kita mus verčia kankintis. galimybių rinktís, nepriklausomybės laike. šimtus tūkstančius kartų įvairius dalykus kartoji tam, kad aplinkoje išmoktum juos atpažinti. jie ir sudaro tavąsias apsuptis. o tu šiuos balzganus atspindžius dėvi taip, tarytum jie vien nuo sąlyčio turėtų išnykti, – įgauti konkretesnę formą, apčiuopiamesnį paviršių. jų formulė: daiktas be formos. tik turinys kaip reikšmė, kuri padaryta iš jos sunykimo. regisi aplinkos, užpildytos kartotiniais mūsų troškimais. su persimušančia nuojautos logika: transvestitas kaip partitūra nėra išsigelbėjimas iš skaičiaus nr. 2, kartotinio ir baigtinio dvilypumo. baugus bioktavinis darinys nėra kažkas trečia, geometrinei būties kompozicijai grąsantis tobulumu, kildinamu iš švenčiausios trejybės. naujieji žmonės kaitovaizdžio įtrūkyje pasirodo kaip pavargę istorinio laiko egzilai, matantys save susikurtuose patirčių retmiškiuose. šie mirtingi naujadarai gyvi istorinės priežasties diena, prisukta prielaidos, kad visa, kas anapus – naktis: barokas, moterys-vyrai, kančios civilizacija. nes jei nebūtų nuovargio, kaip būtų galima paaiškinti atpažįstamumo kontrolę? savanorišką ribų netektį ir į visa ką persismelkiantį įvairovės sunkumą. bet kodėl visa taip painiai? todėl, kad vėliau paaiškėtų. tada, kai viską užmiršime, žodžiai eilinį kartą pasikeis su tuo, ką jie reiškia, išvaduodami save iš vienintelio jiems likusio ryšio – kalbos. todėl turime būti per apsuptis. suteikdami vienintelę perspektyvą joms augtis ir plėstis, viską, kas juda, perkeliame į iliuzorinį lavos krešėjimą. taip judrūs daiktai atsiduria ciferblatiniame horizonto koridoriuje, taip kančios, istorinės sąmonės odenos, tampa nuskausminamųjų arterijomis. ne jomis atpažįstame savo sapnus, ne erdvės aparatais siekiame išmatuoti sustingusią muziką, pilnai tikėdami, kad niekada nebuvo jokio sąstingio. kuris atėjo tarsi iš nieko – visame kame esančio vidaus – visas ertmes užpildydamas neišbaigtumu, fragmentacija. neįsitraukimu, kuris reiškė dalyvavimą, revoliucija, kuri buvo siejama su pralaimėjimu (o iš tikrųjų buvo tik pirmas pr legionų trenažas). net dabar, užfiksavus šiuos pakrikus pokyčius, ramybės neduoda žinotų tiesų netikrumas. jis niekur nedingo, jo žodžiai: nejau tikite tuo, kad pasaulį dar galite aiškinti? bandymas rinktis jau reikštų šias pastangas. tuo tarpu viskas, ką norėjau pranešti, yra tai – ne pats pasirinkimo nebuvimas kankinantis, bet jo diktatūra, monopolis. jie svetimi nesirinkimo būtims.


2005



© Vario burnos 1992-2011